ta

2 tà (dial.) conj. žr. 1 tai: 1. Jei nebūs kvailiukas, tà nedovenos DūnŽ. Jei jūs nepazurgosit manie tą princesę, ta jums eis šlektai MitII30-31(Krg). Jei gandras nusitepęs, ta būs lytaus Plt. | Ka žmogus žinotumi, kur pulsi, ta geriau pats atsisėstumi Lpl. 2. Grd Katinas prausas, ta būs svečių Krž. 3. Kad i norėjau, ta bijojau prašyti Krš. 4. Kol ant savęs buvom, ta nu saulės lig saulės [dirbome] Rdn. Ka buvo tos patalkės, tà jau su klumpukais ejėm Skd. 5. Padieniuo ganom, ta ne taip nusibosta Rdn. Laivai galia eiti, ta jau tura būti gili, plati Vkš. Ana, sako, atvažiuos Naujų metų, ta matys Trk. Muno dėdė buvo šiaučius, tà jau pasiūdavo batelius gražius Vgr. 6. žr. 1 tai 7: Tà susimušę, tà susipešę, taip i krokinas DūnŽ. Ta kriaučkai, ta vėl kam – teip i neliko Trk. Raitais kaip kirminas ta vienur, ta kitur KlvrŽ. Nu ans ta į turgų, ta patvarčiais, ta šen, ta ten Als.

◊ tà yrà (ẽsti) žr. 1 tai ◊: Vėdlių gaspadinė, ta yra viešnė S.Dauk. Ir mes esma liudinykais visa, ką Jisai darė žydavos žemė[je] ir Jeruzalėje. Ta esti užmušė ir ant medžio pakabino VlnE57.